MES SUKŪRĖME ŠĮ ŽVĖRĮ

Pažvelkime į du Kinijos žemėlapius. Kairiajame pilka spalva pavaizduoti azoto debesys, kurie 2020 m. sausio pradžioje driekėsi per visą šalį. Po pusantro mėnesio, kaip rodo žemėlapis dešinėje, tų debesų nebeliko. Kas juos išsklaidė?

Šiais palydoviniais vaizdais Twitter tinkle pasidalijo prancūzų filosofas Bruno Latouras, pažymėdamas, kad koronavirusas sugebėjo išprovokuoti tokius politinius veiksmus, kokius Kinija anksčiau vadindavo neįmanomais. Dešiniajame žemėlapyje šalies teritorija pavaizduota, praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai, įvedus karantiną, kuriuo siekiama sutramdyti COVID-19 pandemiją, buvo sustabdytas intensyvus vidaus eismas.

Ištisus dešimtmečius Latouras skatino permąstyti šiuolaikinę politikos koncepciją. Knygoje „Mes niekada nebuvome modernūs“ (1993) siūlė pagaliau pripažinti, kad mūsų politinė santvarka, nors ir skelbiasi visiškai nesusijusi su gamta, visada priklausys nuo jos dėsnių. COVID-19 pandemija tik patvirtina šią filosofo mintį. Kai pamatome, kaip glaudžiai gamta ir kultūra susijusios tarpusavyje, tampa akivaizdu, kokį stiprų poveikį visuomenei daro ekologiniai veiksniai. Atėjo laikas pripažinti faktą, kad pačiai politinei sistemai tenka didžiulė kaltė dėl naujo ekologinio veiksnio (COVID-19) atsiradimo. Mes patys sukūrėme šį monstrą.

 Ne natūralus

Pasaulinei ekonomikai vis agresyviau kišantis į ekosistemą, nenuostabu, kad atsiranda naujų virusų, žaibo greičiu migruojančių iš vienos pasaulio pusės į kitą. Čia nėra nieko „natūralaus“. Viruso plitimo greitį lemia ekonominė globalizacija, o sklaidos asimetriją – socioekonominė nelygybė. Visa tai lemia ir būdą, kaip nauji virusai užpuola šiuolaikinę visuomenę.

Global Virome Project vadovas Dennisas Carollis pabrėžė: kalbant apie tokio tipo virusus pirmiausia reikėtų suprasti, kad „laukinėje gamtoje jie cirkuliuoja visada, taigi grėsmės, su kuriomis susidursime ateityje, jau egzistuoja“.1 Pastaraisiais metais maisto rinkoje smarkiai išaugo laukinės gyvūnijos paklausa.2 Rinka, susigundžiusi laukiniais gyvūnais, paskatino verslą įsibrauti į tūkstantmečių senumo ekosistemas, kurios anksčiau buvo uždaros sąveikai su žmonėmis. Remdamasis šiuo argumentu, biologas Robas Wallace’as, knygos „Dideli ūkiai sukelia didelį gripą“ (2016) autorius, naujausiame interviu kalba apie beatodairiško miškų kirtimo padarinius ir maisto rinkos pokyčius: „Daugelį tų naujų patogenų, kurių nešiotojai yra laukiniai gyvūnai, anksčiau kontroliavo per amžius susiklosčiusi miškų ekosistema, o dabar virusai laisvai plinta, keldami grėsmę visam pasauliui.“3 Būtent šis katastrofiškas globaliojo kapitalizmo ir ekologinio kolonializmo susipynimas neišvengiamai didina epidemiologines grėsmes, spartina visuotinę klimato kaitą.

 Ne išorinė jėga

Tai verčia iš naujo permąstyti ryšį tarp koronaviruso ir politinės santvarkos. Pernelyg paprasta būtų manyti, kad šis nuodas yra tiesiog atsitiktinis įsibrovėlis, grėsmę žmonijai keliantis iš išorės.

Vis dėlto dauguma žmonių, ypač politikų, iki šiol nesiryžo susieti šių dviejų dalykų. Priešingai – COVID-19 suprantamas ir konceptualizuojamas kaip agresorius, įsibrovęs iš pašalies, okupantas, keliantis grėsmę „mūsų“ visuomenei, kuri neva iš esmės skiriasi nuo kitų. Štai JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad COVID-19 yra „kinų virusas“,4 – hipernacionalizuota,5 rasistinė6 metafora turėtų sustiprinti ir ksenofobiją, ir naivų tikėjimą, esą pandemija niekaip nesusijusi su tiesiogine visos žmonijos veikla. Be to, pastaraisiais metais Trumpas atleido keletą specialistų,7 kurie būtų galėję kur kas geriau įveikti epidemiją.

Tokia reakcija yra tipiška politikai, susikoncentravusiai į „išorę“ ir į „kitus“, kokios vis dar su religiniu įkarščiu laikosi dauguma politikų ir jų patarėjų. Koronavirusas vaizduojamas kaip nežinia iš kur atsiradęs bioteroristas, laikinai, tačiau radikaliai sutrikdęs „mūsų gyvenimo būdą“, kurį privalome apsaugoti (perfrazavus ES šūkį, „saugokime europietišką gyvenseną“).8

Užuot padarę išvadą, kad šis virusas yra globalios neoliberalaus kapitalizmo politikos mutacija tiesiogine ir perkeltine prasme, pasaulio politikai suskubo paskelbti jį slaptu išorės priešu.

Tiesa ta, kad koronavirusas nėra nei nukrypimas, nei monstras – jis tik parodo, kokia monstriška yra įprastinė mūsų veikla ekokolonijinio kapitalizmo sąlygomis.

 Ne išskirtinis

Daugelio Europos šalių politikai į mirtiną grėsmę reagavo gana vangiai. Pandemijai įsibėgėjant,9 priemonės, kurių pirmiausia griebėsi dauguma vyriausybių,10visiškai atitiko neoliberalią politiką, esą ji niekuo dėta, kad staiga įsibrovė COVID-19 ir griauna žmonių gyvenimus. Be to, iš pradžių labiausiai rūpintasi, kokį ekonominį nuosmukį11sukels koronaviruso prevencija, beveik jokio dėmesio nekreipiant į tai, kokie bus šalutiniai pandemijos padariniai.

Pirmajame etape tiesiog kreiptasi į asmenis: stropiau plaukite rankas, bet ir toliau dirbkite, nesivaržydami vartokite. Jokios privalomos priemonės netaikytos. Antrame etape palaipsniui imtasi platesnio masto suvaržymų, tačiau stengtasi neužkrauti pernelyg didelės naštos pasaulinėms tiekimo grandinėms, kad nesutriktų gamyba ir vartojimas.

Kinija po koronaviruso protrūkio pamažu atsigauna, Australija ir dauguma Europos šalių balandžio viduryje pasiekė trečiąjį etapą (JAV atsiliko). Italija,12 Ispanija, Austrija, Prancūzija ir Belgija keletą mėnesių gyveno visiškai užsidariusios.13Vokietija buvo uždraudusi visus daugiau kaip dviejų asmenų susibūrimus.14 Vengrija nutarė paskelbti neterminuotą nepaprastąją padėtį.15Europos Sąjunga laikinai uždarė Šengeno zoną,16 o daugelis pasaulio šalių – nacionalines sienas.17Ekstremalus padėties rimtumas privertė sustabdyti beveik visą socialinį ir ekonominį gyvenimą, išskyrus gyvybiškai svarbius sektorius.

Vis dėlto ieškoti tikrųjų krizės priežasčių, sąžiningai permąstant santykį su ekosistema, dauguma žmonių, ypač politikų, nenori arba negali. Esamą situaciją daugelis vertina kaip tragišką išimtį, o gal kaip dar vieną galimybę autoritariniams režimams padidinti žmonių kontrolę18 (tai, žinoma, irgi tiesa).19 Karantinas pristatomas kaip išskirtinė strategija, karštligiškai stengiantis išstumti koronavirusą iš politikos kūno. Nyderlandų, kur gyvename, ministras pirmininkas, kreipdamasis į šalies gyventojus, konstatavo, kad „dabar visi esame pacientai“. Ir paragino: atsikratykime svetimkūnio, atkurkime normalumą.

O jeigu ši vadinamoji išimtis būtent ir yra visuotinis, nors kraštutinis neoliberalizmo normalumas? Nesilaikome tokios pačios nuomonės, kaip italų filosofas Giorgio Agambenas, neseniai laikraštyje Il Manifesto pareiškęs, kad Italijos vyriausybė pasičiupo epidemiją (l’invenzione di un’epidemia), kad įteisintų autoritarinį režimą.20 Nors, tiesą sakant, tai, kaip greitai kai kurie neoliberalūs ir neliberalūs dešinieji politikai, pasinaudodami šia krize, uždarė  sienas ir ėmė valdyti dekretais, skatina susimąstyti ir apie tokią galimybę.

Vis dėlto mes manome priešingai – visos neoliberalios ir neliberalios vyriausybės nuo Europos iki Australijos neatsitiktinai stengiasi politinę kovą su koronavirusu kiek įmanoma labiau privatizuoti, – jos bando apsaugoti kapitalą nuo darbo jėgos stygiaus ar atsisakymo dirbti. Neoliberalizmas visada stengiasi pasinaudoti solidarumo politika ir pasitelkia darbą kaip drausminančią jėgą.

Demokratijos sutramdymas

Neoliberalizmui svarbiausia, kad visi savo noru apsivilktų tramdomaisiais marškiniais. Todėl bet kokią tikrą demokratijos formą, t. y. politiką, pagrįstą kolektyviniu solidarumu ir lygybe, bando sutramdyti, kruopščiai ją dozuodamas ir nukreipdamas norima linkme. Demokratinė politika kelia grėsmę rinkos viršenybei, beje, tą patį daro ir koronavirusas. „Politika turi būti nukarūnuota“, – veikale „Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė“ (1979) rašė Friedrichas Hayekas, taigi šiuo klausimu vienas iš neoliberalizmo pirmtakų pasisakė gana aiškiai.

Bet kokius siūlymus keisti politikos kursą, raginimus neatidėliotinai spręsti klimato krizę, sugrįžti prie galimybės ir būtinybės solidarizuotis, politikai paniekinamai atmesdavo, nuolatos sakydami: „Nėra alternatyvos.“ Dabar šie tušti žodžiai atrodo keistai netinkami. Paradoksalu, bet priemonės, pasitelktos kovai su pandemija, alternatyvos klausimą nušviečia visiškai kitaip. Atrodo, ekspertai sutaria dėl vieno dalyko – socialinė distancija ir izoliacija yra geriausias būdas sustabdyti ar sulėtinti koronaviruso plitimą. Praktiškai tai reiškia, kad teko laikinai nutraukti vieną iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos arterijų – 8 valandų darbo dieną – ir, ko gero, nepavyks prie jos grįžti, reikės visiškai pakeisti darbotvarkę.

Kolektyvinė saviizoliacija ir socialinis atsiribojimas, kurio dabar klusniai laikomės, turi visus formalius visuotinio streiko požymius. Palyginimas su visuotiniu streiku dabar, kai darbas tapo dar labiau priklausomas nuo technologijų, kurios jau ir taip darydavo jam didžiulę įtaką, atrodo nusistebėtinai tinkamas. Mažų mažiausiai vyksta visuotinis darbo iš namų eksperimentas, o tai potenciali galimybė susigrąžinti savo laiko kontrolę – šį emancipacijos pažadą sulaužė, iškreipė neoliberalizmas, garbinantis lankstumą ir mobilumą. Akivaizdu, kad karantino laikotarpiu padaroma mažiau darbų ir apskritai yra mažiau darbo. Taigi jau ryškėja migloti trumpesnės darbo dienos ir darbo savaitės kontūrai.

Kova su koronavirusu, taikant saviizoliaciją ir socialinę distanciją, daro netyčinį, tačiau labai svarbų šalutinį poveikį – parodo, kaip glaudžiai apmokamo darbo organizavimas susijęs su ekosistema, apimančia visą mūsų gyvenimą. Kyla hamletiškas klausimas – ar ją išsaugosime, ar sunaikinsime? Kova su koronavirusu iš dalies reiškia ir kovą su darbu.

Taigi, nepaisant kraupios, distopinės situacijos, kurioje esame atsidūrę, žybčioja ir utopijos spindulys – dirbame gerokai mažiau, labiau kontroliuojame savo laiką. Vis dėlto tas vilties spindulys labai silpnas. Be to, svarbu prisiminti, kad kova su darbu skiriasi nuo kovos su samdomu darbu – tai du potencialiai priešingi politiniai procesai, nors vyksta tuo pat metu. 1968 m. revoliucionieriai reikalavo panaikinti samdomą darbą, bet valdžia panaikino ne jį, o stabilias darbo vietas. Todėl samdomų darbuotojų situacija ypač nestabili (jiems utopijos spindulys nešviečia) – dabar jie arba staiga praranda pajamas, arba rizikuoja užsikrėsti, nes aptarnauja namuose užsidariusius darbdavius, dirbančius nuotoliniu būdu.

Politikos posūkis

Įdomu, kad priemonės, kurių imamasi, bandant atremti COVID-19 grėsmes, iš esmės tapačios priemonėms, kokių ištisus dešimtmečius bergždžiai reikalauja aktyvistai, kovojantys su klimato kaita, – mažiau kelionių, mažiau darbo, mažiau kišimosi į gamtos procesus. Jei norime sustabdyti visuotinį atšilimą, turime apriboti  ekonomikos augimą, t. y. reikia mažiau dirbti, o pasaulinės tiekimo grandinės turi būti išardytos. Kadangi dabar ėjimas į tarnybą tapo gyvybės ar mirties klausimu, pasidarė aiškiau negu bet kada, kaip glaudžiai darbas susijęs su politika ir ekologija. Belieka tik suvokti grėsmės mastą, išplečiant jį nuo pandemijos iki krizės, susijusios su klimato kaita.

Dabar, kai pasiekėme kritinį politikos momentą, turėtume atsisakyti įprastinės veiklos ir atmesti neoliberalų demokratijos sutramdymo režimą. Būtinas radikalus politikos posūkis. Koronaviruso pandemija – didžiulė socialinė tragedija, tačiau, nepaisant to, o gal kaip tik dėl to, ji turėtų tapti esminiu proveržiu, keičiant mąstymo kryptį ir gyvenimo būdą.

Turime visa tai paversti politikos varikliu. Oficiali politika atvėrė duris, tikėdamasi žmonių solidarumo ir tarpusavio pagalbos, kad kova su COVID-19 būtų sėkminga. Tačiau nemažai politikų bando koronaviruso sutramdymu gudriai pasinaudoti, kad įteisintų politinius suvaržymus. Būtent tokio „solidarumo“ pastaruosius porą dešimtmečių siekia neoliberalizmas.

Metas pasakyti: užteks. Reikia žengti toliau. Dabar, kai pirmą kartą pamatėme, kad viskas yra įmanoma, atėjo drąsaus proveržio laikas.

Būtina plataus masto socialinė pertvarka

Turėtume pagaliau suvokti, koks gyvybiškai svarbus visuomenės ir ekosistemos ryšys. Paprasčiausiai nebegalime ekosistemos laikyti „išore“, esančia už visuomenės ribų, arba jai priešiška jėga, arba kažkuo, ką galima be saiko išnaudoti, savintis, naikinti. Koronaviruso protrūkis reikalauja kitokio požiūrio. Pasak Bruno Latouro, ekosistema ir visas jos kompleksiškumas yra politinis veiksnys, kuris mūsų visuomenei priklauso lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas pilietis. Kultūra ir gamta nėra priešybės – jos glaudžiai susijusios.

Deja, koronavirusas irgi yra visuomenės dalis. Kad žmonių gyvenimas ir darbo organizavimas neat atsiejamas nuo pasaulio ekosistemos, rodo ir ši ekologinė katastrofa.

Jei norime atsikratyti demokratijos sutramdymo pretenzijų, kurias nuolat reiškia neoliberali politika, turime pasitelkti savo politinę valią, kad nusistatytume teisingą, pagarbų santykį su ekosistema, nes tai lems ir darbo organizavimą joje, ir mūsų tolesnio gyvenimo galimybę apskritai. Kad būtų įtvirtintas Naujasis žaliasis kursas, reikės plataus masto socialinės pertvarkos, apie kurią dažnai girdime susiėjimuose, ieškant panašaus sutarimo, tačiau viskas lieka tik žodžiai. Taip ir bus, kol pagaliau suvoksime, kad pagalbos reikia ne didžiajam verslui, o žmonėms ir planetos ekosistemai. Kad sustabdytume klimato kaitą, reikės didelių investicijų, bet pirmiausia turės atsirasti politika, suvokianti, kaip svarbu mažinti ekonomikos augimą, ir tausojantis santykis su aplinka. Natūralu, kad įgyvendinant alternatyvų darbo organizavimą, šios pertvarkos našta ir nauda turės būti paskirstytos sąžiningai, antraip nieko nepasieksime.

Jau anksčiau žinojome, kad būtina tą daryti. COVID-19 pandemija leido suprasti, kad visa tai įmanoma.

1

Global Virome Project. https://www.globalviromeproject.org/

2

Li Zhang, Feng Yin. Wildlife consumption and conservation awareness in China. ResearchGate, 2014-08. https://www.researchgate.net/publication/271630252_Wildlife_consumption_and_conservation_awareness_in_China_A_long_way_to_go

3

Coronavirus: agribusiness wuld risk millions of deaths. Marx21, 2020-03-11. https://www.marx21.de/coronavirus-agribusiness-would-risk-millions-of-deaths/

4

Jabin Botsford. Close up of President… Twitter, 2020-03-19. https://twitter.com/jabinbotsford/status/1240701140141879298

5

Beckly Little. Trump’s “Chinese” Virus… Time, 2020-03-20. https://time.com/5807376/virus-name-foreign-history/

6

Chris Cillizza. Yes, of course… CNN politics, 2020-03-20. https://edition.cnn.com/2020/03/20/politics/donald-trump-china-virus-coronavirus/index.html

7

Lena H. Sun. The White House Official… The Washington Post, 2018-05-10. https://www.washingtonpost.com/news/to-your-health/wp/2018/05/10/top-white-house-official-in-charge-of-pandemic-response-exits-abruptly/

8

https://www.thenational.ae/world/europe/eu-s-protecting-our-european-way-of-life-post-compared-to-far-right-slogan-1.909114

9

Straipsnis pirmą kartą paskelbtas 2020-03-18 (“Dit is de normale orde”, žurnale De Groene Amsterdammer). https://www.groene.nl/artikel/dit-isde-normale-orde

10

Peter Kreko, Patrik Szicherle. Gone viral. Eurozine, 2020-03-17. https://www.eurozine.com/gone-viral/ 

11

Reka Kinga Papp. Operetta wars on a pandemic. Eurozine, 2020-03-19. https://www.eurozine.com/operetta-wars-on-a-pandemic/ 

12

Paolo Barcella. Why here? Eurozine, 2020-03-19. https://www.eurozine.com/why-here/

13

Biranna Mone, Countries around the world are reopening. Business Insider, 2020-05-29. https://www.businessinsider.nl/countries-on-lockdown-coronavirus-italy-2020-3?international=true&r=US 

14

Coronavirus: Germany tightens curbs… BBC World, 2020-03-22. https://www.bbc.com/news/world-europe-51999080

15

Eszter Zalan. Hungary’s Orban seeks indefinite power in virus bill. Eubserver, 2020-03-23. https://euobserver.com/coronavirus/147834 

16

Breaking News: EU to Ban Entry… schengenvisainfo news, 2020-03-16. https://www.schengenvisainfo.com/news/eu-to-ban-entry-to-26-schengen-area-countries/

17

Coronavirus: Travel restrictions… Aljazeera, 2020-06-03. https://www.aljazeera.com/news/2020/03/coronavirus-travel-restrictions-bordershutdowns-country-200318091505922.html 

18

Naomi Klein. Coronavirus capitalism – and how to beat it. The Intercept_, 2020-03-16. https://theintercept.com/2020/03/16/coronaviruscapitalism/

19

Viktor Orban wants to rule by decree. Euro topics, 2020-03-23. https://www.eurotopics.net/en/237509/viktor-orban-wants-to-rule-bydecree?pk_campaign=rss-en&pk_kwd=2020-03-23

20

Lo stato deccezione provocato… Il Manifesto https://ilmanifesto.it/lostato-deccezione-provocato-da-unemergenza-immotivata/

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *